2010 m. sausio 31 d., sekmadienis



Ledines geles jau lenkia galvas,
Ir ištirpusi sirdis vel ledyt pradėjo.
Ta melodija kuri skambėjo,
Jau senai nustojo groti mintyse.

Kazkada buwai vienintele viltis,
Vienintelis ikvepimas.
Mano simfonija amžina,
Kodel nustojai man skambeti.

As keliu rankas i dangu,
I ta i kuri paleidom savo svajas.
Tau tuktancius kartu sakyčiau,
Kad tam danguj esi tik tu.

Ir dabar istiesu viskas taip atrodo netikra,
Kiekvienas žingsnis pilnas abejoniu,
Drasos man vis pritrūksta, tik nezinau jau kam.
Nes tau ištarti myliu jau nebegaliu.

Pasakyk kad atversi man akis,
Kad aš galeciau tau parodyti si pasauli.
Pasakyk kad pradesi manes klausyti,
Kad išgirstum mano nuostabiausia simfonija.

Juk galima viska piešti vėl per naujo,
As buciau tas zalias pasaulis,
O tu medis ant to pasaulio,
Tai kas neiskiriama.

Pasakyk kad busi mano nesibaigioanti simfonija.
Pasakyk kad as galeciau mums tapyti svajones.
Tik ištark ta viena zodi,
As iškart tau viska padarysiu stebuklu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą